Kampanijos pradžioje buvome išsikėlę sau tikslą iki rinkimų pasikalbėti su 3000 rinkėjų. Ar pavyko?
Nepavyko. Tuojau viską paaiškinsiu.
Pasikalbėti nereiškia paduoti praeiviui lankstinuką ir pasakyti, kad kandidatuoji. Todėl būtų tiesiog nesąžininga, jei sakyčiau, kad pasikalbėjau su tiek žmonių, kiek pats išdalinau savo programos skrajučių. Jų išdalinau per tris tūkstančius, bet tai ne tas pats, kas pasikalbėti.
Kampanijos pradžioje tikėjausi, kad žmonės labiau domisi politika, todėl skirs laiko pokalbiams ir suteiks progą išsakyti kampanijos tikslus. Gal ir domisi, bet į politikus dauguma žiūri kreivai.
Todėl gatvėse ir laiptinėse pokalbiai vyko retai. Kai vyko, kalbėdavomės ir pusvalandį. Po vieno tokio pokalbio Pilviškių laiptinėje prie mūsų kampanijos prisijungė Indre Karveliene
Pasikalbėti dažniausiai pavykdavo ne gatvėje, bet renginiuose, paskaitose, debatuose, mokyklose. Ten sutikau žmones, kuriems politika nesusiveda į posakį kad „visi politikai yra kiaulės lendančios prie lovio“.
Tokių pokalbių mūsų gyvenime man pačiam labai trūko ir trūksta: kai pašnekovai nesideda viską žiną ir sugeba klausytis kito. Jei kažkiek prisidėjau, kad tokių pokalbių būtų daugiau – tai jau visai neblogai.
Kad Lietuva išliktų gyvybinga demokratija, turėtume skirti laiko gyviems pokalbiams su kitais. Gal ir kitokiais, kurių dažnai nematome ar nepastebime.
Bandau suskaičiuoti, su kiek žmonių iš tikrųjų pasikalbėjau? Apytikriai, trimis šimtais. Ačiū tiems, kurie kalbėjotės.
Leave a Reply