Esu Vytautas Adomaitis, vyriausias iš trijų brolių, gimusių aktorių Regimanto Adomaičio ir Eugenijos Bajorytės šeimoje. Mano senelis Povilas Bajoras buvo stalius ir kalvis — jis mane išmokė medžio darbų. Mano močiutė Kotryna Adomaitienė kepė labai skanius tortus. Lietuvos laisvės sulaukiau jau būdamas smalsiu ir sąmoningu, nors kartu ir nepaklusniu, paaugliu. Patirti Sąjūdžio pakilimą ir pamatyti ateinant Nepriklausomybę mūsų kartai buvo didžiulė gyvenimo dovana. Dabar man 52 metai.
Algimanto Mockaus nuotraukoje, darytoje 1976 m., mano močiutė, tėvas, ir aš.
Klasikos ir tarptautinių santykių studijas baigiau Amerikoje, Čikagos universitete. 1998 metais, kai daugelis paliko Lietuvą, aš į ją sugrįžau. Klaipėdoje dirbau danų laivybos įmonėje. Su Rūta Adomaitiene ir keturiais mudviejų vaikais gyvenome Priekulėje. Mano šeima gyveno pasiturinčiai. Galėjau ir toliau taip gyventi, tačiau vis dažniau ir įkyriau graužė klausimas: o ką aš paliksiu po savęs? Kaip grąžinsiu tas dovanas, kuriomis savo tėvų ir istorijos atvertų galimybių buvau taip gausiai apdovanotas? Kam perduosiu savo žinias?
Šie klausimai atvedė mane į viešąjį sektorių. Prisijungiau prie agentūros „Versli Lietuva“. Mano užduotis buvo nustatyti kliūtis, kurios Lietuvoje trukdo plėtotis smulkiam verslui ir siūlyti būdus, kaip tas kliūtis pašalinti. Atsakymų paieška suvedė su Pasaulio banku, su kuriuo dirbau pastaruosius penkerius metus. Atlikę išsamius tyrimus, Pasaulio banko ekonomistai parengė rekomendacijas, kokių pokyčių reikia, kad Lietuva nesustotų augusi. Kad pažanga, kurios pasiekėme pastarąjį dešimtmetį, tęstųsi.
Į Seimą kandidatuoju tam, kad įgyvendintume šiuos pokyčius. Nors labai dažnai girdime, kad politika mus skiria, bet tai ne visa tiesa. Mus skiria politinės ideologijos, bet apjungia bendras rūpestis Lietuva. Rinkimų sezonas yra proga šį rūpestį išsakyti.