Vytautas Adomaitis

Vakar Seime surengtoje diskusijoje aptarėme tris svarbias pastarojo meto pertvarkas. Klausėme, kokios sąlygos ir aplinkybės lemia, kad vienais atvejais pokyčių pasiekti pavyko, o kitais – reformų pastangos įstrigo. Ką ateityje galėtume daryti kitaip, kad pertvarkos pavyktų ?

Nagrinėjome tris atvejus: naujo Darbo kodekso priėmimą 2017 metais, šių metų birželį sėkmingai priimtus mokesčių įstatymų pakeitimus ilgalaikiam gynybos finansavimui užtikrinti (Gynybos fondas) bei pernai sustojusią mokesčių reformą.

Diskusijos pašnekovai atstovavo skirtingiems idėjiniams flangams ir NVO, verslo, profsąjungų interesams: Inga Ruginiene (Profsąjungų konfederacija), Aistė Adomavičienė (Skurdo mažinimo centras); Emilis Ruzele (Lietuvos verslo konfederacija), Algirdas Sysas (LSDP) ir Mindaugas Lingė (TS-LKD). Ačiū Mindaugui už šios diskusijos globą Seime.

Pateikiu esminius diskusijos dalyvių pastebėjimus, kurie nėra išsamūs. Labai kviečiu diskusijos dalyvius juos papildyti savo komentarais. Taigi:

Esminės reformos neapsieina be skausmo. Jei niekam dėl reformos neskauda, greičiausiai tai kosmetinis pokytis, o ne reforma.

Pertvarkos turi turėti aiškius tikslus. Viena iš kritikų mokesčių reformos siūlymams (neskaitant NT mokesčio) buvo ta, kad pokyčius įgyvendinus, nebūtų pasiektas didesnis biudžeto perskirstymas. Jei pagrindinis iššūkis yra didesnis socialinių paslaugų, švietimo ir gynybos finansavimas, tuomet reikia pripažinti, kad ši reforma nebūtų jam pasitarnavusi.

Kita vertus, Gynybos fondo pokyčiai sulaukė plataus palaikymo būtent todėl, kad jais buvo siekiama aiškių tikslų (tvariai ir adekvačiai finansuoti krašto apsaugą), o pokyčių būtinybė (Rusijos grėsmė) daugumai nekelia abejonės.

Jei nėra sutarimo dėl pokyčių būtinybės (kitaip tariant, nėra sutarimo, kokia problemą sprendžiame), išorinės paskatos nepadės. RRF subsidijos, kuomet šalys gauna ES išmokas tik įgyvendinę reformas, kurioms pačios įsipareigoja, ženkliai padidino reformų sėkmę ES mastu. Tačiau mokesčių reformos atveju Lietuvoje, subsidijų kuriamos paskatos neužteko. Veikiausiai dėl to, kad nebuvo aiškių pertvarkos tikslų, dėl kurių būtų sutarta.

Pertvarkos koalicijas įgalina pastovūs derybų formatai, kuriais pasitiki visos suinteresuotos šalys. Darbo kodekso atveju tai buvo Trišalė taryba – net Seimo nariai, turintys visas teises balsuoti savo nuožiūra, labiausiai atsižvelgdavo į tuos siūlymus, kuriuos anksčiau būdavo patvirtinusi Trišalė taryba. Tokios tarybos labai pritrūko svarstant mokesčių reformos siūlymus.

Pokyčius įgalina lankstumas, o ne „atsistojimas į pozą“. Pavyzdžiui, Gynybos fondo atveju, Vyriausybė pateikė suinteresuotoms šalims pasirinkimų „meniu“ – keturis galimus variantus, kaip užtikrinti tvarų krašto apsaugos finansavimą. Alternatyvų pateikimas nestumia nei vienos šalies į kampą, o tai skatina konstruktyvią sprendimų paiešką.

Pokyčiai turi apimti visus, o ne atskiras grupes. Priešingu atveju, pertvarkos pastangas lydės neteisingumo jausmas, kuris taps pretekstu joms priešintis. Gynybos fondo atveju, buvo ieškoma būdų, kad prie krašto apsaugos finansavimo prisidėtų visi, nes gynyba yra bendras reikalas. Kita vertus, mokesčių reforma buvo pristatoma kaip siaurą visuomenės grupę paliesiantis pokytis. Tai įgalino šias grupes pristatyti reformą kaip baudžiamąją akciją jų atžvilgiu.

Žiniasklaida nėra nešališka. Nevyriausybinės organizacijos, profsąjungos ir verslo asociacijos turi skirtingas galimybes būti išgirstos. Tuo tarpu, kai opoziciją mokesčių pokyčiams išsakė 52 verslo asociacijos, palaikymas reformai iš NVO ar profsąjungų pusės buvo beveik negirdimas. Galimai, tai sąlygoja interesų konfliktas žurnalistų profesijoje, kurį palaiko esama mokesčių sąranga.

Pertvarkoms labai svarbi nuosekli Prezidentūros pozicija. Darbo kodekso atveju ji padėjo, mokesčių reformos – ne.

Reziumuodamas, noriu išsakyti kelias mintis dėl mokesčių pertvarkos ateityje. Visi diskusijos dalyviai pritarė, kad nežiūrint kas ateis į valdžią po Seimo rinkimų, mokesčių pertvarka yra būtina. Jos būtinybę sąlygoja augsiantys socialinių paslaugų ir gynybos poreikis, didžiulė atskirtis ir auganti galimybių nelygybė bei pernelyg lėtai augantis darbo našumas.

Kita vertus, plačioje visuomenėje tokio sutarimo dėl pertvarkos būtinybės dar nėra. Mano išvardintos problemos yra lėtai „slenkančios“ problemos, skirtingai negu, pavyzdžiui, akivaizdi Rusijos grėsmė.

Atsakinga politika reikalauja, kad šios lėtai slenkančios problemos, kurių pasekmės išaiškėja ne iš karto, bet pamažu, būtų nuolat visuomenei aiškinamos. Nelaukiant, kol lėta slinktis virs viešojo sektoriaus griūtimi. Nelaukiant, kol nelygybe pasinaudos radikalūs populistai.

Kaip diskusijoje sakė Aistė Adomavičienė , nelygybė yra nacionalinio saugumo klausimas.