Vytautas Adomaitis

Vakar Šeteniuose turėjome retą progą istorinėje perspektyvoje palyginti kertinį bet kurios veiksnios valstybės institutą – mokesčius. Lyginome XVII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje (karų su Maskva laikotarpiu) ir šiandieninėje Lietuvoje veikiančius mokesčių surėdymo principus.

Pokalbyje dalyvavo prof. Zygmantas Kiaupa, prof. Raimondas Kuodis ir aš, o diskusiją moderavo Andrius Navickas . Andrius auditorijai priminė, kad visi, iškyrus prof. Kiaupą, esame tos pačios partijos kandidatai Seimo rinkimuose.

Hipotezė, kad žlungančios valstybės pasižymi „išsunkiančiais“ ekonominiais institutais (mokesčių sistema) yra mano esminė prielaida. Ją darau remdamasis knygoje „Kodėl žlunga valstybės“ išplėtota ekonominio augimo teorija.

Mokesčių sistema yra „išsunkianti“, jei kuria mokestines privilegijas (lengvatas) atskiroms visuomenės grupėms. „Išsunkianti“ ji yra todėl, kad vienos grupės nauda apmokama („išsunkiama“) likusios visuomenės dalies sąskaita. Išsunkiantys institutai ilgainiui lemia, kad tokios visuomenės praranda savo kuriamąją galią, stagnuoja ir galiausiai žlunga arba persitvarko.

Kuo panašios ATR ir dabartinė Lietuvos mokesčių sistema ? ATR mokesčių sąranga buvo luominė. Kitaip tariant, kiekvienam luomui buvo taikomas skirtingas apmokestinimo būdas. Pavyzdžiui, bajorai surinkdavo „padūmę“, t.y. mokestį nuo kiekvieno jų žemėje gyvenusio namų ūkio. Iš namo rūkstantis dūmas rodė, kad jame vyksta veikla – reiškia turi būti ir apmokestinamų pajamų. Miestiečių luomas buvo apmokestinami kitaip. Žydai mokėdavo “pagalvę”.

Surinktą „padūmę“ bajorai perduodavo į valstybės iždą. Pati bajorija buvo atleista nuo „padūmės“, t.y. viso labo surinkdavo iš savo valstiečių auksinius ir perduodavo juos iždui. Kai ATR Seimas vietoj „padūmės“ bandė įvesti „pagalvės“ mokestį (apmokestinamas kiekvienas žmogus, o ne valstiečio ūkis), bajorai pasipriešino ir buvo sugrąžinta „padūmė“. Apmokestinimas nuo „pagalvės“ būtų reiškęs, kad ir bajoras turi mokėti. Bajorai laikė, kad jų paveldėtos privilegijos neleidžia jų apmokestinti.

Padūmė anuomet sudarė tarp 50-70% iždo pajamų. Likusią dalį sudarė muitai (tiek eksporto, tiek importo), licencijos karčemai (alui, midui ir degtinei atskirai) bei „pagalvės“ mokestis žydams, kurį jie savo tarpe surinkdavo patys.

Ar dabartinė Lietuvos mokesčių sistema „luominė“ ? Viena prasme – taip. Kaip ir anuomet, taip ir dabar egzistuoja mokesčių privilegijos (lengvatos). Tik lengvatos taikomos ne luomams, bet veiklos formoms (individuali veikla, Mažoji bendrija), pajamų rūšims (dividendai, palūkanos, pajamos pagal darbo sutartį) ir veiklos pobūdžiui (atlikėjas, sportininkas, žemdirbys).

Šiandieninis verslo liudijimas yra panašus į „padūmę“ ar „pagalvės“ mokestį, nes tai fiksuotas mokestis, neatsižvelgiant į pajamų dydį. Lygiai taip pat, „padūmė“ buvo 1 auksinas, o ne valstiečių ūkio gautų pajamų dalis. Šiandien sakytume, kad „padūmė“ neteisinga, nes neatsižvelgia, ar šeima klesti, ar skursta.

Kita vertus, vyskupams, valstybės pareigūnams (kancleriams, etmonams, maršalkoms) mokesčiai buvo progresiniai: vyskupas, pavyzdžiui, turėjo mokėti 200-300 auksinų per metus, kai viena „padūmė“ tesudarė vieną auksiną. Toks progresyvumas anuomet buvo taikomas tik aukštoms valstybės ir bažnyčios pareigybėms – šiandien sakytume ministrams ir vyskupams. Šiandien progresiniai mokesčiai taikomi tik darbo bei individualios veiklos pajamoms, o visų kitų pajamų apmokestinimas nuo pajamų dydžio nepriklauso.

Ar tuomet buvo kitos mokesčių lengvatos, neskaitant didžiosios bajorų privilegijos būti atleistiems nuo mokesčių (bet ne nuo karo prievolės)?

Taip, pasirodo, buvo. Padegėliai, sudegus jų trobai ar ūkiniams pastatams, trims metams buvo atleidžiami nuo „padūmės“ mokėjimo, kad galėtų atsikurti.

Taip pat klebonas buvo atleidžiamas nuo mokesčių, jei savo lėšomis išlaikydavo mokyklą. ATR iš savo iždo nei skatiko neišleisdavo socialiniams reikalams. Tame tarpe ir švietimui.

Diskusiją reziumavo Raimondas Kuodis, kuris išplėtojo „žlungančios valstybės“ grėsmę šiandienos kontekste. Ši grėsmė verčia mus susitelkti sprendimų paieškai. Pradedant nuo klausimo, kokius civilizuotai visuomenei reikalingus dalykus (švietimą, sveikatą, socialinę apsaugą) išlaikysime bendrai, o kuriuos pirksime privačiai savo nuožiūra.

Kitaip beliks kliautis klebonu.

Ačiū Povilas Kamantauskas iš studentų „Santaros-Šviesos“ už pakvietimą surengti šią diskusiją.