Šiandien prisimenu tą dieną prieš 35 metus, kuomet su tėvais ir jaunesniais savo broliais iš sodybos patraukėme link Ukmergės. Pro Ukmergę driekėsi magistralė, kurioje aplinkinių kaimų žmonės kabinosi rankomis su iš toliau atvykusiais. Atsimenu tvirtą susijaudinusio kaimo žmogaus delną, įsikibusį į kairiąją mano ranką. Jo delnas smarkiai prakaitavo, todėl stengiausi jo nespausti. Dešine laikiau brolio ranką. Aplinkui su fotoaparatais zujo vietinio laikraščio korespondentė.
Tada iš toli pamatėme išilgai kelio skrendantį An-2. Lėktuvas praskrido gal porą dešimčių metrų virš mūsų. Iš jo pro atvirą liuką glėbiais krito gėlės. Minios džiaugsmo šūkius kelioms akimirkoms nustelbė praskrendančio variklio riaumojimas. Žmogaus iš kairės delnas dar labiau prakaitavo.
Šiandienos sukakties proga noriu savo rinkėjams paaiškinti, kodėl rinkimuose kandidatuoju būtent su konservatoriais. Kalbantis su žmonėmis, daugelis sako niekuomet už konservatorius nebalsuosiantys. Mūsų partijai priskiriamos įvairios praeities nuodėmės. Dalis – pelnytai. Didžioji dalis – nepelnytai. Kartais kritikoje įžvelgi tiesos grūdą, apipintą klaidinančiomis interpretacijomis. Kartais tai primena keršto akciją – už viską, kas Lietuvoje netobula, yra kalti Landsbergiai.
Nežiūrint to, esu konservatorius. Pagal apibrėžimą konservatorius siekia kažką išsaugoti. Išsaugoti galima ir atmintį, kaip antai prisiminimus apie tą šlovingą dieną prieš 35 metus. Tačiau būti konservatoriumi reiškia saugoti savo veiksmu, o ne vien dalinantis praeities prisiminimais.
Tai ką gi verta saugoti? Saugome tai, kas mums brangu. Dauguma žmonių sutiktų, kad be savo šeimos ir artimųjų, labiau už viską reikia saugoti tai, be ko žmogus negalėtų gyventi. Visa kita pakeičiama.
Politikai yra klystantys, laikini ir pakeičiami. Konservatorė nesaugo to, kas laikina ir pakeičiama. Ji saugo tai, kas yra nepakeičiama. Nepakeičiama yra jos Tėvynė.
Tuo konservatorė skiriasi nuo populistės – pastaroji, liedama apmaudą ant politikų, pradeda lieti apmaudą ant savo šalies. Jos įtūžis toks, dėl kurio viskas aplinkui galėtų skradžiai žemę prasmegti.
Kita vertus, konservatorė rinkimuose gali balsuoti prieš kitą jai neįtikusią konservatorę, bet niekuomet nebalsuos vedina pagiežos savo valstybei. Konservatorė jaučia ir žino, kad savo nepriklausomos tėvynės, vieną kart ją praradusi, veikiausiai daugiau nebeatgaus. Keisdama politikus, ji saugo tai, kas nepakeičiama.
Taigi, esu konservatorius. Nebijokit ir Jūs.
Leave a Reply