Politiką formuoja vyraujanti kultūrinė aplinka. Net nieko nežinodami apie šalies politiką, bet matydami jos tradicijose vyraujant vyro-tėvo dominavimą moteriai-motinai, galėsime nuspėti, kad šios šalies politiniame gyvenime rasime gausių ir gyvybingų autoritarizmo srovių. Beje, susiformavusi kultūrinė terpė taip pat paaiškina, kodėl bandymai eksportuoti demokratiją dažniausiai baigiasi senojo režimo restitucija.
Posovietinės transformacijos laikotarpiu, privačia nuosavybe grįstas rinkos ekonomikos modelis Lietuvoje pateko į sovietmečiu nusistovėjusių kultūrinių normų dirvožemį. Šioje sąveikoje susiformavo labai savitos, neretai tarpusavyje konfliktuojančios ekonominės elgsenos normos. Šios normos savo ruožtu veikė politinius procesus, kurie sulipdė dabartinę Lietuvos mokesčių sistemą. „Gyvulių ūkio“ ištakų reikia ieškoti sovietmečio kultūrinėse normose.
Kaip atrodė sovietinio laikotarpio ekonominė sankloda ? Visuotinės lygybės fasadas dengė privilegijas, teikiamas išrinktiesiems nomenklatūros nariams – specialias parduotuves, ligonines, poilsio namus ir atskirus daugiabučių kvartalus. Platesnė visuomenė apie tai, kad vieni yra lygesni už lygius, neturėjo žinoti, tačiau daugiau ar mažiau nutuokė. Buvo sunku šią nelygybę nuslėpti už tvorų aplink IV valdybos ligoninę Antakalnio gale Vilniuje ar už nepažymėtų įėjimų į prekybos sales universalinėje parduotuvėje.
Likusioji visuomenės dalis su visuotiniu nepritelkiu tvarkėsi, mainydamos prieigas prie išteklių paskirstymo – blato. Planinėje ekonomikoje gėrybių paskirstymą lėmė ne kainos, o valdininkų valia. Pažintys ir prieiga buvo stipresnė valiuta, negu pinigai. Skirtingai nei nomenklatūros privilegijos, šie pažinčių tinklai buvo neformalūs. Jie reikalavo palaikyti reikiamas pažintis su reikiamais žmonėmis – kitaip atsidurdavai eilės gale, o galiausiai – nieko nepešęs.
Į šitokią terpę devyniasdešimtųjų pradžioje atėjo rinkos ekonomika – paklausos ir pasiūlos pusiausvyroje susiformuojančių paskatų nulemtas, decentralizuotas išteklių paskirstymas. Pinigai įgijo vertę. Atrodytų, kad privilegijų ir prieigų prie išteklių skirstytojų paieškos turėjo užleisti vietą žaidimui pagal rinkos taisykles. Tačiau seni įpročiai, kaip sakoma, miršta lėtai ir sunkiai.
Kai būdai, kaip atsirasti eilės priekyje, yra tampę nacionaliniu sportu, demokratiniais pagrindais atgimusios visuomenės sukurtuose įstatymuose ir institutuose taip pat rasime privilegijas. Tik dabar privilegijos priklausys ne nomenklatūrai, o mums. Juk konkuruoti rinkoje be privilegijų – tai tarsi prarasti pirmenybę eilėje, kurioje eilės gale stovintys nieko negauna. Arba žaisti pagal taisykles, kai taisyklės skirtos tik neišmanėliams, kurie tiki pasakojimais apie laisvą rinką.
Viskas prasideda labai iškilmingai: pagerbkime nusipelniusius žmones, kurie prisidėjo prie tautos atgimimo ir toliau prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo. Viskas baigiasi išskirtinėmis apmokestinimo sąlygomis ir valstybinėmis pensijomis. Juk kultūra nepavaldi laisvai rinkai.
Ilgainiui, kiekviena kiek geriau organizuota visuomenės grupė ar profesija susikuria sau veiklos formą, o įkandin veiklos formos – ir šiai formai pritaikytą apmokestinamųjų pajamų skaičiavimo būdą. Vėliau atsiranda ir „ekonominis“ tokios mokesčių sistemos pagrindimas. Jo esmė ta, kad mokesčių sistema yra draudimas nuo rinkos rizikos tiems, kurie rizikuoja.
Šio draudimo polise – jeigu toks būtų išduodamas – būtų parašyta maždaug taip: tie, kurie nerizikuoja (t.y. dirba pagal darbo sutartis), šiai draudimo sistemai moka įmokas (aukštesnį GPM), kad suteiktų draudimą (žemesnį GPM) tiems, kurie rizikuoja. Draudimu siekiama, kad tie, kurie rizikuoja, neprarastų noro rizikuoti ir nepražūtų laisvos rinkos stichijoje, kurioje plaukioja stambiojo verslo rykliai, mintantys smulkiojo verslo mailiumi. Dalyvavimas šioje draudimo sistemoje privalomas.
Tarsi Sodra, bet ne Sodra. Naudą gauną tie, kurie rizikuoja, nes tie, kurie nerizikuoja, rizikos nepatiria. Todėl nerizikuojantiems draudimas nepriklauso. Nuoseklu ir logiška.
Tokia tad ilgesio būti lygesniu negu lygūs suformuota mūsų mokesčių sistema. Ji ieško būdų, kaip rinką apeiti ir atsistoti eilės priekyje. Jos ištakos senos ir gilios, kaip ir sovietmečio ekonomikos suformuotos kultūrinės nuostatos. Laikas šią mokesčių sistemą keisti.
Leave a Reply