Yra dalykų, apie kuriuos nuomonę turi beveik visi. Klausimas, pasitikiu ar nepasitikiu valstybės institucijomis yra vienas iš jų. Pasitikėjimas atspindi bendruomeninių saitų svarbą žmogaus prigimčiai – homo sapiens išskirtinis bruožas yra gyvenimas politinėse bendruomenėse.
2023 m. Lietuvos savivaldybėse buvo atliktas gyventojų apklausomis paremtas tyrimas apie pasitikėjimą viešuoju administravimu, pavadintas „Ataskaita apie gyventojų pasitikėjimą valstybės bei savivaldybių įstaigomis“. Tyrimas atspindi kaimų, miestų ir didmiesčių gyventojų nuostatas apie tai, kas vieša.
Esminis klausimas šioje apklausoje: pritariate ar nepritariate teiginiui, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos žmonių problemas sprendžia vienodai ? Kitaip tariant, ar neteikia privilegijų ir nediskriminuoja – suteikia lygias galimybes visiems – ar atvirkščiai – galimybės nelygios.
Manau, kad šis klausimas yra esminis. Giliausia teisingumo išraiška demokratinėje visuomenėje – valstybės sąranga teisinga tuomet, kai valdžios įstaigos žmonėms tarnauja vienodai.
58% tyrime dalyvavusių sakė, kad įstaigos žmonių problemas sprendžia nevienodai. 26% laikė, kad vienodai. Likusieji neturėjo nuomonės.
Įdomu, jog mūsų bendrapiliečiai labiau tiki lygiomis galimybėmis tuomet, kai betarpiškai susiduria su reikalų tvarkymu įstaigose. Jų tarpe 30% mano, kad įstaigos jų problemas sprendžia vienodai (55% – nevienodai). Kita vertus, neturint gyvos patirties, lygiomis galimybėmis tiki kur kas mažiau žmonių („problemas sprendžia vienodai“ – 19%, nevienodai“ – 62%).
Ar galime daryti išvadą, kad netikėjimas lygiomis galimybėmis yra iš praeities susiformavusi kultūrinė norma, kurią į gerą keičia betarpiška žmonių patirtis, atsirandanti susidūrus su valstybės tarnautojais ? Matomai, taip. Bet taip pat gali būti, kad nusivylę žmonės daugiau nebesikreipia į įstaigas, o lieka skęsti savo neviltyje kartu su iš anksčiau suformuotomis kultūrinėmis nuostatomis.
Atrodytų, kad pasitikime tuomet, kai valdžios įstaigų praktika atspindi mūsų įsitikinimus apie teisingą politinę tvarką. Jei visų žmonių lygybė prieš įstatymą yra mūsų įsivaizdavimo apie teisingą politinę sąrangą pamatas, tuomet įstaigomis pasitikime, kuomet laikome, kad jos mus visus laiko lygiais.
Tačiau šis tyrimas tokios prielaidos nepatvirtina: nors tik ketvirtis (26%) apklaustųjų laiko, kad valdžios įstaigos jų problemas sprendžia vienodai, valstybės ir savivaldybių įstaigomis apskritai pasitiki daugiau kaip pusė (54%). Ir tik ketvirtis (25%) nepasitiki.
Ar tai galėtų reikšti, kad galimybių lygybė mūsų visuomenėje nelaikoma pamatine politine norma? Jei pasitikėti institucijomis galime, net ir nelaikydami, kad jos vienodai tarnauja visiems, tuomet yra kitų sumetimų, kurie laikomi svarbesniais, nei piliečių lygybė.
Laimei, tyrimas padeda bent iš dalies į šį klausimą atsakyti. Tarpe tų, kurie institucijomis pasitiki, pasitikėjimo priežastimi 30% nurodė „[darbuotojai] vykdo savo pareigas, dirba gerai“; 16% – „dirba kompetetingi darbuotojai“; 13% – „kas belieka, reikia kažkuo pasitikėti“; 13% – „teigiama asmeninė patirtis“. Ir tik 7% nurodė, kad jų pasitikėjimo priežastis – „dirba laikydamiesi įstatymų ir Konstitucijos“.
Kita vertus, tarpe tų, kurie nepasitiki, priežastys nepasitikėjimui nurodomos taip: 28% – „nedėmesingi interesantams“; 23% – „nepatikimi ir nesąžiningi darbuotojai“; 17% – „vyrauja korupcija“.
Ir net 5% nurodė, kad jų nepasitikėjimo priežastis – „neigiamas įvaizdis visuomenėje“.
Pastaroji nepasitikėjimo priežastis atskleidžia, kokios svarbios pasitikėjimui ar nepasitikėjimui yra iš anksčiau paveldėtos kultūrinės nuostatos. Gera žinia ta, kad neigiamas nuostatas į gerą keičia teigiamos gyvenimo patirtys.
Ar galime daryti išvadą, kad Lietuvoje yra geriau, nei mes manome?
Leave a Reply