Ankstesniame įraše svarsčiau apie pasitikėjimo žmonėmis ir institucijomis svarbą politiniam gyvenimui. Tačiau pasitikėjimas turi ir ekonominę pusę. Ne veltui pasitikėjimas yra laikomas socialinio kapitalo forma.
Šis kapitalas įgalina žmones veikti ne pavieniui, o išvien: pasitikėdami vienas kitu, galime pasiekti daugiau. Pavyzdžiui, galiu paprašyti kaimyno, kad palaistytų gėles, kol būsiu išvykęs. Arba pavedžiotų mano šunį. Kaimynas žino, kad aš atsilyginsiu tuo pačiu. Taip išvengiu bereikalingų kaštų, kurie atsirastų samdant namų prižiūrėtoją. Be to, pasitikėjimas įgalina geresnę informacijos sklaidą. Geriau informuotose bendruomenėse priimami geresni sprendimai. Išradimai atsiranda ten, kuri vyrauja neformali idėjų ir informacijos apykaita – universitetuose. Ne atsitiktinumas, kad Silicio slėnyje vyrauja neformali pasitikėjimo kultūra, panaši į kolegialumą tarp studentų ir dėstytojų. Dėl to praturtėja visi.
Kita vertus, mūsų visuomenėje nepasitikėjimo kultūrą gerai atspindi tai, kaip nuvertintas garbės žodis. Kai blogai prisuktas automobilio ratas, sakome, kad jis laikosi „ant garbės žodžio“.
Šioje vietoje verta prisiminti, kad tarp Londono ar Hamburgo laivybos brokerių galioja visai kitoks požiūris. „Mūsų [garbės] žodis mus susaisto“ (angl. our word is our bond) nuo senų senovės įrašyta Londono laivybos biržos (The Baltic Exchange) herbe. Todėl dauguma sandorių sudaroma be popierinių sutarčių. Tai įgalina sklandų, greitą ir patikimą laivybos kontraktų sudarymą.
Galime paklausti taip: kiek mums kainuoja nepasitikėjimas? Kiek ir kaip sumokame už tai, kad nepasitikime?
Standartinė reakcija, kai įvyksta kažkas negero, būna: „buvo per mažai kontrolės“, „kur žiūrėjo institucijos“, „reikia sugriežtinti tvarkas“. Trumpai tariant, pasitikėjimo vietą užima kontrolė ir formalizmas. Taip atsiranda dar daugiau procedūrų, ataskaitų ir formalios atitikties reikalavimų. Krūvos parašų ir formų.
Viešųjų pirkimų skyriai biudžetinėse organizacijose plečiasi, jų įtaka vis didėja, o pačios įstaigos nejučiomis pradeda tarnauti procesams aptarnauti. Ne tarnauti žmonėms, o aptarnauti vidinius procesus. Žmonės užsiima popierių siuntinėjimu ir ataskaitų pildymu, pamiršdami, ką išvis jie čia veikia. Svarbiausia, kad viskas būtų procedūriškai tvarkinga.
Dėstytojai, užuot dirbę mokslinį darbą, pildo visokias ataskaitas. Mokytojai, užuot galvoję, kaip įdomiau perteikti dėstomą dalyką savo mokiniams, suka galva, kaip įvykdyti gausybę formalios atitikties reikalavimų. Visos pastangos dedamos „rizikoms suvaldyti“.
„Suvaldyti rizikas“ skamba gerai – kaip šiuolaikiška vadybos praktika. Tik tarp mūsų šis rizikos valdymas tampa nuline tolerancija rizikai. Žmonės nebegali suklysi. Jei pasiūloma kažkas, kas netelpa į nusistovėjusių procedūrų rėmus, nusprendžiama, kad „nesuvaldysime rizikų“. Todėl iš vis to nedarysime. Sudėtingų iššūkių sprendimai, reikalaujantis vaizduotės, improvizacijos ir galimybės klysti, užleidžia vietą konvejeriui. „Mėgstame fabrikus“, – kaip sako mano bičiulis Andrius Navickas.
Nepasitikėjimo kultūra virsta įmantriais ritualais, kurie nekuria vertės. Pabandykime išeiti iš šio „fabriko“. Siūlau pradėti nuo garbės žodžio.
Leave a Reply